Naujieji europiečiai
Jei esate europietis, ypač vokietis, jau metus dalyvaujate įtemptoje viešoje diskusijoje apie tai, ką reiškia tapatybė ir kaip prie jos dera svetimšaliai atvykėliai. 2015 m. rugpjūčio pabaigoje įtampa dėl pabėgėlių antplūdžio iš Artimųjų Rytų pasiekė aukščiausią tašką. Austrijoje kontrabandininkų paliktame užrakintame sunkvežimyje buvo rastas 71 miręs asmuo. Heidenau (Heidenau) miestelyje prie Dresdeno neonacių chuliganai užpuolė prieglaudos prieigose budėjusius policininkus. Kai įstaigoje apsilankė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, norėjusi pareikšti paramą pabėgėliams, įniršę protestuotojai ją pasitiko šūkiais: „Mes esame tauta!” Valstybės vadovė buvo išvadinta „kekše”, „kvaila šliundra” ir nacistinio laikotarpio epitetu Volksverräter – „tautos išdavike”.
Prabėgus penkioms dienoms, rugpjūčio 31-ąją, A. Merkel Berlyne surengė kasmetinę vasarinę spaudos konferenciją. Kaip tik tuo metu Budapešte sirų pabėgėliai veržėsi į Vokietijon važiavusius traukinius. Kaip įprasta, A. Merkel kalbėjo šaltakraujiškai. Vokietijos kanclerė pareiškė, kad jos vyriausybė 2015 m. tikisi sulaukti 800 tūkst. pabėgėlių. (Kaip vėliau paaiškėjo, šis skaičius viršijo milijoną.) Ji priminė žiniasklaidai, kad Vokietijos Konstitucija užtikrina teisę prašyti politinio prieglobsčio, o pirmasis jos straipsnis tvirtina, kad „žmogaus orumas yra neliečiamas”. Ir iš tiesų, vokiečių, kurie padėjo pabėgėliams, buvo gerokai daugiau nei tų, kurie svaidėsi akmenimis bei įžeidimais. „Vokietija yra stipri, – pareiškė A. Merkel. – Pasiekėme labai daug. Mes galime tai padaryti!”
Gali būti, kad kada nors šie žodžiai – Wir schaffen das! – bus išraižyti jos antkapyje. Tačiau dabar jie pavertė Vokietiją įdomiausia pasaulinės dramos scena.
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo spalio mėnesio numeryje.
