Pasiplaukiojimas su rykliais
Filmą „Nasrai” mačiau, kai tik jis pasirodė ekranuose – 1975 m. vasarą. Man buvo devyneri. Iki šiol atsimenu, kaip kino salėje visi pašoko nuo kėdžių, kai Brodis galiausiai užmušė pabaisą ryklį. Man be galo patiko šis filmas. Tą naktį sapnavau iš klozeto iššokantį ir mane prieškambariu besivejantį ryklį.
Elgiausi kaip visi amerikiečiai – žavėjausi „Nasrais” ir paniškai bijojau ryklių. Vaikystėje nuolat maudžiausi netoli senelių namų Konektikuto pakrantėje, ir nors po filmo nesilioviau plaukiojęs, manęs niekuomet neapleido baimė, kad bet kurią akimirką koją gali grybštelėti dantys. Dvejais metais jaunesnę seserį filmas taip sukrėtė, kad ji lipdavo į vandenį tik potvyniui atslūgus. Nesvarbu, kad nuo 1900 m. Konektikuto pakrantėje žinoma tik pora ryklio įkandimo atvejų. Faktai visuomet pralaimi emocijoms.
Gavęs užduotį nusprendžiau ryžtis plaukioti su rykliais, nors anksčiau tokia paikystė nė nebūtų šovusi į galvą. Lankysiu nardymo su akvalangu pamokas ir vyksiu į Tigrinių ryklių paplūdimiu vadinamą pakrantę Bahamose. Čia nardysiu tarp tigrinių ryklių – ši rūšis, kaip ir baltieji rykliai, dažniausiai puola žmones. Gavęs pažymėjimą pirmą kartą nersiu ne baseine ar Merilande karjere, ir, žinoma, be apsauginio narvo.
Plačiau apie tai skaitykite birželio mėnesio numeryje.
