Gandžio pėdomis

Jis pabudo priešaušriu kaip ir kasdien vienuolyne, vadinamajame ašrame. Tamsoje atliko maldą žmonėms, susirinkusiems žemės rėžyje su vaizdu į Sabarmatės upę. Paskui jau buvo pasirengęs. Susijuosęs ilga strėnjuoste, vadinamuoju dočiu, o kaklą prisidengęs skara, jis paėmė į rankas bambukinę žygio lazdą ir išėjo pro vartus. Už nugaros liko namai, kuriuose praleido paskutinius trylika metų, – bendruomenė, pasišventusi jo priesakams gyventi kukliai ir mąstyti didžiadvasiškai.

Mohandasas Gandis nebuvo vienas. Ahmadabado, didžiausio jo gimtosios Gudžarato provincijos miesto, prieigų žvyrkelyje paskui jį poromis išsirikiavo 78 baltais drabužiais apsivilkusių vyrų kolona. Abiejuose kelio pusėse susibūrę, į medžius įsikorę ir pro langus persisvėrę dešimtys tūkstančių žmonių – šalininkų ir smalsuolių – šaukė: „Gandhi ki jai! Pergalė Gandžiui!”

Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva” liepos mėnesio numeryje.