Minčių užvaldytojai

Ir nuostabu, ir kartu liūdna stebėti, kaip boružė virsta zombiu.

Įprastai boružės būna įgudusios ir nenuilstančios medžiotojos. Viena boružė per savo gyvenimą gali suryti kelis tūkstančius amarų. Ieškodama aukos ji iš pradžių mojuoja čiuptuvėliais, kad aptiktų chemines medžiagas, kurias išskiria žolėdžių vabzdžių apipulti augalai. Suradę šių medžiagų šaltinį, boružės jutimo organai įsijungia ir ima ieškoti vien tik amarų išskiriamų molekulių. Jas radusi boružė priropoja prie amaro ir puola jį, savo spygliuotais žiauturais suplėšydama vabzdį į gabalus.

Be to, boružės yra puikiai apsisaugojusios nuo daugumos priešų. Jų raudonas ir juodas kiautas, toks mielas žmogaus akiai, iš tikrųjų yra įspėjimas potencialiems užpuolikams: jūs pasigailėsite. Kai paukštis ar kitas gyvūnas puola boružę, ji iš savo kojelių sąnarių išskiria nuodų. Užpuolikas paragauja kartaus kraujo ir išspjauna boružę. Plėšrūnai išmoksta suprasti raudonai ir juodai išmargintus antsparnius kaip žinią laikytis atokiau.

Gerai nuo kitų plėšrūnų apsisaugojusi plėšrūnė boružė, regis, turėtų gyventi puikų vabzdžio gyvenimą, jei ne vapsvos, dedančios kiaušinėlius į jos gyvą kūną.

Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva” lapkričio mėnesio numeryje.