Gedulas kalnuose
Tą per visą aukščiausio pasaulyje kalno istoriją juodžiausią dieną 29-erių šerpas įdegusiais skruostais ir juodų plaukų kupeta Nima Čiringas (Nima Chhiring) iš Khumdžungo (Khumjung) kaimelio 3 val. nakties išėjo į darbą. Ant pečių nešėsi 29 kg sveriantį virtuvinį dujų balioną. Jam už nugaros liko laikinasis Everesto pagrindinės stovyklos miestelis, kuriame palapinėse miegojo arba dėl 5270 m aukštyje išretėjusio oro neramiai vartėsi alpinistai iš maždaug 40 tarptautinių ekspedicijų. Kiek aukščiau ant tamsoje skendinčio šlaito mirgėjo virtinė žibintuvėlių: daugiau kaip 200 šerpų ir kitų darbuotojų iš Nepalo vorele žygiavo per Khumbu ledokritį. Šis ledokritis, laikomas viena pavojingiausių atkarpų kopiant į nuolat lankomas pasaulio viršukalnes, – tai status, besimainantis svyruojančių ledo luitų, nuolaužų ir properšų labirintas, slenkantis 610 m ilgio tarpekliu tarp vakarinės Everesto briaunos ir 7849 m aukščio Nuptsės (Nuptse) viršukalnės, stūksančios virš pagrindinės stovyklos.
Tą balandžio 18 d. naktį nemažai Nimos Čiringo tautiečių dar anksčiau patraukė į ledokritį. Kaip visada pasistiprinę arbata ir vadinamąją camba – miežinių miltų koše, jie ant pečių užsimetė iš vakaro paruoštus krovinius. Kai kurie nešė virves, sniego semtuvus, ledo inkarus ir kitą įranngą, iš kurios bus suręsti įtvirtintų lynų turėklai iki pat 8850 m aukščio Everesto viršūnės. Kiti tempė daiktus keturioms tarpinėms stovykloms: miegmaišius, palapines, stalus, kėdes, puodus maistui virti ir net šaldytuvus, kilimus ir plastikines gėles, kad klientai galėtų pietauti gražesnėje aplinkoje.
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva” lapkričio mėnesio numeryje.
