Nežemiška gyvybė

Elektroninis signalas iš NASA Reaktyvinės varomosios jėgos laboratorijos (Jet Propulsion Laboratory, JPL) Pasadenoje (Pasadena), Kalifornijoje, pasiekia automatinį visureigį, iš apačios prisispaudusį prie vieną Aliaskos ežerą dengiančio 30 cm storio ledo sluoksnio. Visureigio prožektorius įsižiebia. „Pavyko!” – šūkteli jaunas laboratorijos inžinierius Džonas Leiktis (John Leichty), pasislėpęs palapinėje, pastatytoje netoliese ant ledo. Galbūt šis pasiekimas neatrodo labai įspūdingas, bet jis gali tapti pirmuoju žingsneliu rengiantis tyrinėti tolimą kitos planetos palydovą.

Daugiau kaip 7000 km į pietus aklinoje vieno Meksikos urvo tamsoje giliau nei 15 m po žeme geomikrobiologė Penelopė Boston (Penelope Boston) šlepsi per drumzliną, blauzdas siekiantį vandenį. Kaip ir kiti su ja dirbantys mokslininkai, P. Boston dėvi itin atsparų respiratorių ir nešasi atsarginį oro balioną, kad apsisaugotų nuo nuodingų sieros vandenilio ir anglies monoksido dujų, neretai prasiskverbiančių į šį urvą. Staiga ant galvos pritvirtintas prožektorius apšviečia pailgą tiršto beveik permatomo skysčio lašelį, besisunkiantį iš kalkėtos, yrančios sienos. „Argi jis ne mielas?” – šūkteli mokslininkė.

Abi šios vietovės – ir sušalęs arktinis ežeras, ir nuodingas atogrąžų urvas – galėtų padėti perprasti vieną seniausių ir įdomiausių paslapčių: ar už mūsų planetos ribų egzistuoja gyvybė?

Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva” liepos mėnesio numeryje.