Atminimo šuliniai

Vienas pirmųjų pastarojo šimtmečio keliautojų, išsirengusių į žygį per Chidžazo (Hejaz) dykumą Saudo Arabijoje, POLAS SALOPEKAS (Paul Salopek) susipažįsta su legendine karavanų ir piligrimų, iškilusių ir dingusių imperijų praeitimi.

Senajame Chidžaze yra tūkstančiai šulinių. Mes pėsčiomis keliaujame prie jų.

Kartais jų vanduo būna saldus. Dažniau – sūrus. Bet tai visai nesvarbu. Šie šuliniai, žymintys seniai nebenaudojamus Arabijos karavanų kelius, – tai žmogaus išlikimo paminklai. Kiekvieną jų gaubia ypatinga krašto atmosfera. Tą patį galima pasakyti ir apie žmones, malšinančius iš jų troškulį. Chidžaze – legendinėje žlugusios Hašimitų karalystės, kadaise valdžiusios Saudo Arabijos Raudonosios jūros pakrantę, srityje, – yra ir dažnai lankomų, ir apleistų šulinių. Esama šulinių, kurių vandenys dvelkia liūdesiu ar džiaugsmu. Kiekvienas jų – kubilėlyje telpanti visata. Iš jų semiamės savo kelionės įspūdžius.

Vadi Vasitas (Wadi Wasit) – užmaršties šulinys.

Pasiekiame jį karštą rugpjūčio dieną. Esame daugiau kaip 1200 km kelionės pėsčiomis, turbūt pirmosios per keliàs kartàs, pusiaukelėje iš Džidos (Jeddah) į Jordaniją. Ilsimės pavėsyje, kurį meta dviejų prie šulinio augančių dygliuotų medžių šakos. Čia sutinkame bėgantį vyrą.

Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva” liepos mėnesio numeryje.