Karo šunys
Sprogimo Afganistane išvakarėse jūrų pėstininkų kapralas Chosė Armenta (Jose Armenta) leidžia laiką savo palapinėje. Jis pokštauja su Malruniu (Mulrooney), Beriu (Berry) ir gydytoju, kurį bendražygiai praminė „Kristum”. Šeria ir girdo savo šunį Zenitą (Zenit), švelniaplaukį vokiečių aviganį. Leidžia po trijų mėnesių žūsiančiam Baisui (Buyes) pakedentiZenito kailį, nes radistas tiesiog pamišęs dėl šio šuns. Saulei leidžiantis Chosė išsiveda Zenitą į svetimą dulkėtą dykumą pasimankštinti.
Tai džiaugsmingiausios jųdviejų akimirkos. Chosė liepia Zenitui atsitūpti ir šuo paklūsta komandai. Tada Chosė nubėga 50 metrų ir prie molinės sienos paslepia guminį žaislą Kongą. Chosė paliepus, Zenitas vizgindamas uodega puola ieškoti. Šuo visada tiksliai vykdo balsu duodamas komandas. Galutinis tikslas visada tas pats – surasti žaislą. Tačiau rytoj patruliuojant reikės ieškoti ne žaislo, o savadarbių sprogstamųjų užtaisų. Juos Talibano kovotojai itin veiksmingai naudoja prieš JAV karius šioje provincijoje, kurią daugelis laiko pavojingiausia vietove vienoje pavojingiausių pasaulio šalių. Bet joks šuo negali kaskart aptikti visų paslėptų bombų.
Per pastaruosius tris mėnesius, praleistus Alkatraso patrulių bazėje (Patrol Base Alcatraz) prie Sangino (Sangin) miesto Helmando (Helmand) provincijoje, Chosė nepavyko surasti nė vieno sprogmens. Nepaisant optimizmo (karys visada švyti nuginkluojančia šypsena), radinių stoka ima jį varginti beveik taip pat kaip 37 °C karštis, kuris atrodo dar didesnis nešiojant 35 kg sveriančią karinę ekipuotę.
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva” birželio mėnesio numeryje.
