Karališkas kapas
Kapų plėšikai ištisus dešimtmečius grobstė šią senovinę Peru kapavietę, bet pražiopsojo vieną karališkąjį kapą, todėl jis daugiau kaip tūkstantį metų liko nepaliestas.
Kol vėlyvos popiečio saulės nušviestoje Peru pakrantėje rinkosi vietiniai darbininkai, archeologai Milošas Giršas (Miłosz Giersz) ir Robertas Pimentelis Nita (Roberto Pimentel Nita) atvėrė kelis užsandarintus kambarius, esančius prie įėjimo į senovinį kapą. Daugiau kaip tūkstantį metų po storu plaušamolio plytų sluoksniu slypėjusiuose kambariuose stovėjo dideli keraminiai ąsočiai. Dalis jų buvo ištapyti driežais, kiti – išsišiepusiais žmonių veidais. Lupdamas paskutinę plytą, M. Giršas susiraukė. „Ten siaubingai dvokia”, – sumurmėjo jis. Archeologas atsargiai žvilgtelėjo į didžiulį nedekoruotą puodą, pilną supuvusių lėliukių kokonų, kurias kadaise padėjo musės, priviliotos liekanų puode. Archeologas paropojo atatupstas ir atsistojo, purtydamas nuo kelnių 1200 metų senumo dulkes. Trejus metus kasinėdamas šią Huarmėjaus Kastilju (El Castillo de Huarmey) vadinamą vietovę, M. Giršas susidūrė su stebinančia mirties ekosistema – nuo kadaise žmogaus audiniais mitusių vabzdžių liekanų iki keraminių puodų dugne susiraičiusių ir nugaišusių gyvačių, taip pat iš požeminių kambarių plūstelėjusių ir darbininkus užpuolusių afrikietiškų bičių žudikių.
Daugybė žmonių perspėjo M. Giršą, kad kasinėti Kastiljo griuvėsiuose bus sunku, jog tai tikras laiko ir pinigų švaistymas.
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva” birželio mėnesio numeryje.
