Tamsiame, drėgname ir šaltame sandėlyje, esančiame Virdžinijos valstijos Mėlynojo kalnagūbrio (Blue Ridge) prieškalnėse, Bilas Martinas (Bill Martin) paima kibirą su rudomis granulėmis ir švysteli jas į ilgą betoninį rezervuarą. Vanduo net suputoja nuo riebių baltų lėkštės dydžio Nilo tilapijų.
B. Martinas, Mėlynojo kalnagūbrio akvakultūros, vieno didžiausių pasaulyje žuvų auginimo uždarose patalpose ūkio prezidentas, šypsosi, matydamas tokį siautulį.
„Tai šventojo Petro žuvis, kuria Jėzus pamaitino minias”, – sako B. Martinas, o jo gergždžiantis balsas aidi lyg pamokslininko. Bet, kitaip nei Jėzus, B. Martinas savo žuvų dykai nedalija. Kasdien jis parduoda 5000 kg gyvų tilapijų azijiečių rinkai – nuo Vašingtono apygardos iki Toronto – ir planuoja įkurti dar vieną ūkį Vakarų pakrantėje. „Mano pavyzdys – paukštienos pramonė, – priduria jis. – Skirtumas tik, kad mūsų žuvys labai laimingos.”
„Iš kur žinote, kad jos laimingos?” – klausiu matydamas, kad tilapijų rezervuare taip tiršta, jog jomis galėtų pasivaikščioti pats šventasis Petras.
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva” birželio mėnesio numeryje.