Liūtų šeimyna

Prisiglaudę po krūmais Afrikoje, du liūtukai rąžosi pabudę iš pogulio. Nors jiems dar tik penkios savaitės, mažyliai palikti vieni, kol motina ieško maisto. Jos nėra jau visą dieną, ir smalsūs jaunikliai žvilgčioja virš aukštos žolių uždangos, slepiančios pūkuotus gelsvai rudus jų kūnus. Kol kas nieko bauginančio. Liūtukė baikščiai stypsena priekyje, kai šast iš užpakalio ją užpuola broliukas.

Abu parvirsta, bet staiga sustingsta. Kažkas juos stebi. Iš žolės įdėmiai žiūri dvi poros tamsių akių: tikėdamosi gardaus kąsnelio, artyn sėlina dėmėtosios hienos. H-rrr! Iššiepusi dantis motina liūtė puola hienas, pasirengusi žūtbūt išgelbėti savo bejėgius jauniklius. Ji grįžo pačiu laiku, ir plėšrūnės pasitraukia.

Tai tik vienas iš daugelio pavojų, su kuriais augdami susidurs liūtukai. Jie išmoko pirmąją pamoką – neklaidžiok aplinkui vienas. Kol galės patys savimi pasirūpinti, jie priklausys nuo motinos, o netrukus – nuo visos šeimynos globos. Ar to pakaks?

Daugiau informacijos apie šiuos liūtus rasi NG KIDS kovo numeryje.