Paskutinė giemė
KAI PAUKŠČIŲ TURGUJE VIDURŽEMIO JŪROS REGIONO TURISTINIAME MARSA MATRUCHO (MARSA MATRUH) MIESTE EGIPTE APŽIŪRINĖJAU LAUKINIŲ PAPRASTŲJŲ PURPLELIŲ IR PUTPELIŲ PRIGRŪSTUS NARVUS, VIENAS PAUKŠČIŲ PARDAVĖJAS, pastebėjęs mano smerkiamą veido išraišką, arabų kalba sarkastiškai šūktelėjo: „Jums, amerikiečiams, gaila paukščių, bet mėtant bombas ant kažkieno tėvynės širdies neskauda.”
Galėjau atsakyti, kad skaudėti širdį gali ir dėl paukščių, ir dėl bombų, o vienos blogybės kita neatitaisysi. Visgi pamaniau, kad paukščių pardavėjo žodžiuose esama sunkiai paneigiamos tiesos apie gamtos apsaugos klausimą žmonių konfliktų persmelktame pasaulyje. Jis pabučiavo sau pirštus rodydamas, kokie tie paukščiai skanūs, o aš toliau raukiausi prie narvelių.
Svečiui iš Šiaurės Amerikos, kur paukščių medžioklė griežtai reglamentuojama, o į giesmininkus šaudo tik padaužos ūkių berniūkščiai, padėtis Viduržemio jūros regione kelią siaubą: dėl maisto, pelno, varžybų ar pramogos visame regione kasmet nužudoma šimtai milijonų paukščių giesmininkų ir didesnių migruojančių paukščių. Dažniausiai žudoma be atodairos, o tai turi ypač didelį poveikį rūšims, jau nukentėjusioms sunaikinus ar suskaidžius jų perėjimo buveines. Viduržemio jūros regiono gyventojai šaudo gerves, gandrus ir didelius plėšriuosius paukščius, kurių išsaugojimo projektams šiauriau esančių šalių vyriausybės skiria milijonus eurų. Paukščių populiacijos sparčiai mažėja visoje Europoje, o viena iš priežasčių – jų žudynės Viduržemio jūros regione.
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva“ liepos mėnesio numeryje.
