2003 m. liepos 30 d. ispanų ir prancūzų mokslininkų komanda atsuko laiką atgal. Jie prikėlė išnykusį gyvūną, tačiau tapo pakartotinio jo išnykimo liudininkais.
Gyvūnas, kurį jie atkūrė, buvo ispaninio ožio porūšis, žinomas kaip bucardo, arba pirėninis ožys (Capra pyrenaica pyrenaica). Šis stambus, dailus gyvūnas svėrė iki 99 kg ir puikavosi ilgais, švelniai riestais ragais. Tūkstančius metų jis gyveno Pirėnuose, Prancūziją ir Ispaniją skiriančioje kalnų grandinėje, laipiodamas stačiomis uolomis, kramsnodamas lapus bei šakeles ir ištverdamas atšiaurias žiemas.
Pasirodžius šaunamiesiems ginklams medžiotojai per kelis šimtmečius gerokai sumažino pirėninių ožių populiaciją. 1989 m. Ispanijos mokslininkai atliko tyrimą ir padarė išvadą, kad tėra likę apie dešimt individų. Praėjus dešimčiai metų teliko tik vienas pirėninis ožys: patelė, praminta Silija (Celia). Komanda iš Ordesos-Perdido kalno nacionalinio parko (Parque Nacional de Ordesa-Monte Perdido), vadovaujama laukinių gyvūnų veterinarijos gydytojo Alberto Fernandes-Arijo (Alberto Fernández-Arias), pagavo gyvūną spąstais, prisegė prie kaklo radijo apykaklę ir paleido atgal į gamtą. Po 9 mėnesių radijo apykaklė ėmė skleisti ilgą, nenutrūkstamą pypsėjimą: signalą, kad Silija nugaišo. Ji buvo rasta prispausta nuvirtusio medžio. Su jos žūtimi pirėninis ožys tapo oficialiai išnykęs.