Geros blogos dujos
GOLDSTRIMO (GOLDSTREAM) EŽERO PAKRANTĖJE PRIE PAT FERBANKSO (FAIRBANKS) ALIASKOJE PRO APSNIGTAS EGLES SKVERBIASI PASKUTINIAI SAULĖS SPINDULIAI.
Ežero paviršiuje Keiti Volter-Antoni (Katey Walter Anthony) stebeilijasi į juodą ledą po kojomis ir į jame įšalusius baltus burbulus. Dideli ir maži, sluoksnyje po sluoksnio, jie pasklidę visomis kryptimis it žvaigždės nakties danguje. Aliaskos Ferbankso universiteto ekologė K. Volter-Antoni čiumpa sunkų ledo kirtiklį ir jo virvinę rankeną apsivynioja aplink riešą. Doktorantas virš didelio burbulo laiko uždegtą degtuką; K. Volter-Antoni į burbulą smeigia kirtiklį.
Ji net susvirduliuoja, kai iš plyšio siūbtelėjusios dujos ūždamos užsidega. „Mano darbas bjauriausias, nes paprastai užsiliepsnoju pati”, – šypsosi ji. Liepsnos rodo, kad tai metano – pagrindinės gamtinių dujų sudedamosios dalies – burbulai. Juos skaičiuodama ir matuodama, K. Volter- Antoni mėgina nustatyti, kiek metano kyla iš Goldstrimo ežero – ir iš milijonų panašių ežerų, kurie dabar užima beveik trečdalį Arkties regiono.
Pastaraisiais dešimtmečiais Arktis šilo gerokai greičiau nei kitos planetos sritys, tad ištirpus daugiamečiam įšalui padidėjo seni ežerai ir atsirado naujų. Kiek iš jų dumblėtų gelmių kyla metano burbulų, nustatyti sunku, iki pirmajame skaidriame rudens lede užfiksuojamas iš viso ežero išsiskiriančių dujų momentinis vaizdas.
