Tilstantys balsai
Kas 14 dienų miršta po kalbą. Bendruomenėms iškeitus gimtąsias kalbas į anglų, mandarinų ar ispanų, kito šimtmečio pradžioje tikriausiai bus išnykę beveik pusė iš maždaug 7000 pasaulio kalbų. Ką prarandame nutilus kalbai?
VIENĄ ANKSTYVO rudens rytą, pradėję ruoštis vakarienei, Andrejus Mongušas (Andrei Mongush) ir jo tėvai už
gyvulių aptvaro ant brezento parvertė aukštielninką iš savo bandos atrinktą juodasnukę riebiauodegę avį. Mongušų šeima gyvena Sibiro taigoje, beribių stepių pakraštyje, tiesiog už horizonto nuo Tuvos Respublikos sostinės Kyzylo, Rusijos Federacijoje. Įsikūrusi šalia Azijos geografinio centro, kalbos ir asmeniniu požiūriu
šeima gyvena pasienio ruože – pažangos ir tradicijos sankirtoje. Istoriškai tuviai yra klajokliai piemenys, keičiantis metų laikams perkraustantys savo aal – jurtų stovyklą – ir pergenantys savo avis, karves ir šiaurinius elnius į naujas ganyklas. Padirbėję mieste ir vėl sugrįžę į savo kaimišką aal, vyresnieji Mongušai kalba tuvių kalba ir rusiškai. Andrejus ir jo žmona kalba ir angliškai – šios kalbos jie mokosi savarankiškai,
Kyzyle savo šiuolaikiškoje virtuvėje klijuodami, regis, ant kiekvieno daikto popieriaus lapelius su angliškais
žodžiais. Jie groja Tuvos nacionaliniame orkestre, kuris simfoninėse aranžuotėse naudoja tradicinius tuvių instrumentus ir melodijas. Andrejus yra būdingiausio tuvių muzikos žanro – gerklinio dainavimo, arba
khöömei, – meistras.
