Gelbėjant koalas

              Megan Eitken (Megan Aitken) namuose Brisbano šiauriniame priemiestyje, suskamba telefonas.
42 metų M. Eitken vadovauja savanorių organizacijai, gelbstinčiai laukines koalas nuo pavojų, kurių mastas ir įvairovė tiesiog stulbina. Dispečeriui dar nespėjus nurodyti vietos, ji ant pižamos paskubom užsimeta drabužius.
              Atvykusi į vietą, M. Eitken ten jau randa dvi kitas savanores, Džein Deivis (Jane Davies) ir Sandrą Piči (Sandra Peachey). Koalos patinas įsitvėręs laikosi už tvoros tinklo, jo kailis užsikabinęs už horizontalių spygliuotų vielų. Anapus tvoros lyg vaiduokliai boluoja aukštyn besistiebiantys eukaliptai.
             „Aišku, jis mėgino nusigauti iki anoje pusėje augančių medžių“, – sako M. Eitken.
              Stovėdama automobilio priekinių šviesų nutviekstame ruože, M. Eitken užsimauna storos odos suvirintojo pirštines. Kad ir kokios mielos pažiūrėti, panašios į pliušinius žaisliukus, koalos gali nesiduoti sugaunamos ir smarkiai priešintis. Jos urzgia, blaškosi, grumiasi ir kandžiojasi it pikti meškėnai – M. Eitken randai gali tai paliudyti. Paskui ji ant žemės šalia gyvūno pastato vielinį narvą ir išskleidžia storą antklodę. Tada trys gelbėtojos sparčiai imasi darbo.
              Dž. Deivis meta ant gyvūno antklodę, padėsiančią jam nusiraminti, o gelbėtojoms – išvengti koalos dantų ir nagų. S. Piči atvožia narvo dangtį, M. Eitken kartu su antklode tvirtai sugriebia urzgiantį, dantimis kaukšintį juodanosį žvėrelį, atkabina nuo tvoros ir įmeta į narvą.
             „Puikiai padirbėta, ponios!“ – šūkteli M. Eitken.
              Žvelgdama žemyn į ką tik sugautą apskritaakę koalą, M. Eitken apsvarsto naują problemą. Jei ši koala sirgtų arba būtų sužeista, reikėtų ją nugabenti į Australijos zoologijos sodo laukinių gyvūnų ligoninę (Australia Zoo Wildlife Hospital), už 40 minučių kelio į šiaurę, Birvoje (Beerwah). Tačiau gyvūnas sveikas. Pagal protokolą reikia jį paleisti kur nors netoliese, nes koalos gyvena savo teritorijose ir vis iš naujo lipa maitintis į tuos pačius medžius. Vis dėlto čia yra labai tirštai gyvenamas priemiestis. Pasišviesdamos žibintuvėliais, moterys tyrinėja miesto planą.
            „Štai čia ir yra visa problema, – sako įpykusi M. Eitken. – Koaloms beliko visai mažai vietų.“ Galiausiai jos gyvūną veža už kelių kvartalų, į nedidelį Boamos parką (Boama Park) – šalia jo iki pat pajūrio driekiasi neužstatytos žemės plotas. Vėlią naktį narvu nešinos moterys braunasi tarp medžių ir stato narvą po pilkažieviu eukaliptu. Pasitraukusios praveria narvo antvožą, koala kamienu pasileidžia aukštyn ir dingsta iš akių.
           „Sėkmės, mažyli“, – palinki M. Eitken.