Raganosių karai

              Raumeningasis Deimianas, buvęs Australijos specialiųjų pajėgų snaiperis su įspūdingomis tatuiruotėmis, tarp jų – gotiškomis raidėmis ant krūtinės išrašyta „Seek & Destroy“ (Rasti ir sunaikinti),
pasuko galvą, bandydamas nustatyti šūvio kryptį. „Ten, netoli rytinės ribos, – parodė jis į tamsą. – Skambėjo kaip 5,56 milimetro“, – pasakė, nustatydamas vietą ir kalibrą: įprotis, likęs iš dvylikos tarnybos laikotarpių Irake. Jis ir jo prižiūrėtojai stvėrė šautuvus, radijo siųstuvus, pirmosios pagalbos vaistinėles ir susigrūdo į du
visureigius „Toyota Land Cruiser“. Jie nuriaumojo į naktį, tikėdamiesi sulaikyti šaulį. Atsidarę langus prižiūrėtojai klausėsi, bene išgirs dar vieną šūvį, kuris tikriausiai reikštų, kad Bastos jauniklis irgi nudėtas.
              Nerimą ypač kėlė žmonių pėdsakai. Brakonierių gaujos dažnai moka pėdsekiams, kad šie surastų raganosius, sektų juos iki sutemų, tada radijo siųstuvu perduotų jų buvimo vietą šauliui, ginkluotam didelio galingumo graižtviniu šautuvu. Kai gyvūnas nudobiamas, abu ant snukio styrantys ragai per kelias minutes nupjaunami, o stambus kūnas paliekamas hienoms ir grifams. Jei ši gauja gerai organizuota, pabėgimo kelią dengs grupė gerai ginkluotų vyrų, pasirengusių iš pasalos pulti prižiūrėtojus. Sprendžiant iš šūvio
garso, brakonieriai buvo pranašesni ugnies galia.
              Vieno iš lekiančių visureigių gale sėdintis zimbabvietis prižiūrėtojas Benzinas (Benzene), beveik metus sergėjęs Bastą su jaunikliu ir artimai juos pažįstantis, į šautuvą įsidėjo tris šovinius, spustelėjo saugiklį ir užtaisė ginklą. Mums kratantis nelygiu keliu į tamsą, jis pasakė: „Geriau jau tegul brakonieriai sutinka liūtą, o ne mus.“