Marselio brolybė

             Apima įspūdis, – o gal tai tiesa, – kad visų Paryžiuje sukurtų taisyklių Marselyje nepaisoma. Provanso sostinė ne veltui garsėja kaip chuliganiška, neklusni vieta – uostamiestis, pritraukiantis visokios kontrabandos ir įvairių žmonių, neretai taip pat atkankančių nelegaliai. Ištisus šimtmečius jie daugiausia atplaukia jūra ir maišosi, intriguoja, pešasi, poruojasi, švenčia ir geria nesidrovėdami, su įžūliu polėkiu. Miestas tampa prieglobsčiu žmonėms, bėgantiems nuo persekiojimo, epidemijų ir skurdo. Pastaruoju metu gausių imigrantų daugumą sudaro musulmonai, ir šiandien, kai arabų pasaulyje plintantys neramumai į Europos krantus stumia vis daugiau pabėgėlių ar ieškančiųjų darbo, nuo vieno iš daugelio Marselio paplūdimių žvelgdamas per Viduržemio jūrą į nematomą Šiaurės Afrikos pakrantę, beveik gali įsivaizduoti artėjantį žmonių srautą.
             Paklausęs ultradešiniųjų politikų galėtum pamanyti, kad ši imigracijos banga lems neišvengiamą
islamiškąjį puritonizmą ir visas moteris privers rengtis kaip Talibano nuotakas. Bet paskui suvoki, kad dauguma vyrų ir moterų, aplink tave besivartančių Marselio paplūdimyje, yra afrikiečių bei arabų kilmės ir jaunos moterys dėvi bikinius, o ne burkas. Kadangi viešojo transporto sistema nepaprastai veiksminga, į Marselio paplūdimius iš bet kurios miesto vietos galima patekti per mažiau kaip 45 minutes.
             Taigi, kasmet keletą mėnesių turtuoliai ir skurdžiai, juodaodžiai ir baltaodžiai, afrikiečiai ir arabai,
musulmonai, krikščionys ir judėjai susiranda vietą ant smėlio, nusimeta daugumą drabužių ir įsitaiso pabendrauti, pasižmonėti po Provanso saule. Paklausęs, iš kur jie, neišgirsi, kad iš Alžyro arba Maroko, Komorų salų ar net Prancūzijos. Beveik visada tiesiog atsakys: „Iš Marselio.“