Arabijos jūrų pasakos
Senasis žvejys sėdėjo ant kilimėlio palmių lapais dengtoje pastogėje prie jūros. Jo veidas priminė graikinio riešuto kevalą, o akys buvo prisimerkusios nuo žiūrėjimo visą gyvenimą į nepaprastai karštą, akinančią Arabijos saulės šviesą. Nuo jūros svilinančiais šuorais pūtė šamalis (shamal), versdamas vysti netgi datulinius finikus. „Tai vakarų vėjas, – tarė senolis gergždžiančiu balsu. – Jaučiu jo šilumą.“
Už jo nugaros tarsi žarijų krosnelė mirguliavo Filmo (Film) kaimas, įsiterpęs į Omano Musandamo pusiasalio kalnus. Apverstų valčių ir mečetės sienų pavėsyje šnopavo ožkos. Vien kvėpuodamas jaučiausi taip, lyg šnervės tuoj užsiliepsnos. Sami Aladžas (Sami Alhaj), mano nardymo partneris iš Jemeno, pasakė: „Po vandeniu, kur auga koralai, mes gauname dalelę dangaus. Virš vandens, kur pučia šis vėjas, gauname dalelę pragaro.“
Netrukus ištrūkome iš to pragaro ir dar kartą nusileidome į rojų. Spalvos žymėjo mūsų perėjimą
iš vieno pasaulio į kitą taip ryškiai, kaip ir temperatūra. Jei sausumos spalvos priminė rytietiškų prieskonių turgaus (suq) spalvas – pipirų, cinamono, garstyčių, muskato, – tai povandeninis pasaulis buvo pertekęs prabangių sultono rūmų atspalvių. Ilgi, vilnijantys indigo spalvos minkštųjų koralų stiebai pynėsi su raudonais jūrų lelijų spinduliais, iš plyšių šnairavo margai pilkos murenos, stebinančios plačiai išžiotais
geltonais nasrais, o pro šalį oranžiniais švystelėjimais šmėkščiojo jūrų drugeliai.
