Paskutinieji urviniai žmonės
Ji guli urve ir merdėja. Liesomis it gumbuoti šakaliai rankomis ir kojomis, Lidija Maju (Lidia Maiyu) susirietusi prie laužo. Išsiplėtusiose akyse justi artėjančios mirties baimė. Ji kosi, kūnas trūkčioja, ji šaukia iš skausmo. Lidijai gal 15 metų, pati tiksliai nežino. Prieš tris mėnesius ji pagimdė, kūdikis mirė; grupė paliko jo kūną urve ir iškeliavo tolyn. Pasu Aju (Pasu Aiyo), Lidijos vyras, man sako, kad tiesiog taip jau yra. „Kai susergi, tai arba pasveiksti, arba miršti.“
Tamsa aklina, joje blykčioja vien laužas. Žvaigždžių čia niekada nebūna, tarsi jos teiktų per daug jau vilties. Už uolos iškyšos pliaupia lietus, vandens čiurkšlės be paliovos teška, skalaudamos didžiulius džiunglių lapus. Regis, čia, Papua Naujosios Gvinėjos kalnuose, lyja kas naktį. Štai kodėl Lidija ir išlikusieji jos gentainiai, miakambutai (Meakambut), prieglobsčio ieško uolų urvuose – čia sausa. Į aukštai uolų skardžiuose apgyventus urvus kartais tenka pavojingai kopti lianomis; jie yra ir natūralios tvirtovės, kadaise gynusios miakambutus nuo priešų – galvų medžiotojų, kanibalų, nuotakų grobikų. Bet nuo tų laikų jau pasikeitė ne viena karta. Dabar jų priešai nebe tokie nuožmūs, bet ne mažiau mirtini: maliarija, tuberkuliozė.
Pasu nuveja šalin jų medžioklinį šunį Bijį (Biyi) ir sėdasi prie laužo. Išlygina strėnjuostės lapus ir deda sau ant kelių Lidijos galvą. Ji blausiu žvilgsniu iš apačios žvelgia į jį. Pasu savo broliui Džonui (John) niūriai liepia mūsų paklausti, ar galime bent kuo padėti.
