Lūžis rojuje
Mvamis prisimena laikus, kai buvo savotišku karalium. Jo nuomonė buvo neginčijama, valdžia absoliuti. Nuo 1954 m. jis, kaip ir tėvas bei senelis prieš jį, buvo bašalių (Bashali) gentinės karalystės galva Masisio (Masisi) apygardoje, kalvotoje kaimo srityje Kongo Demokratinės Respublikos (KDR) rytuose. Nors jo vardas – Silvestras Bašalis Mokotas (Sylvestre Bashali Mokoto), kiti vadai jį vadina tiesiog duajenu – vyriausiuoju. Beveik visą gyvenimą mvamis sutikdavo atvykėlius į savo rajoną. Šie įteikdavo jam naminių gyvulių ar kitokių dovanų. Atsilygindamas jis dalijo žemę, kaip manė esant tinkama.
Šiandien vadas sėdi ant nešvarios lovos skurdžioje lūšnoje Gomoje, Kongo mieste už kelių valandų kelio į pietus nuo Masisio. Jo valdos dabar yra epicentras humanitarinės krizės, kuri tęsėsi daugiau nei dešimtmetį, tačiau beveik nesusilaukė pasaulio dėmesio. Kongo rytinę dalį buvo užvaldę tūkstančiai tutsių (Tutsi), hutų (Hutu) ir hundų (Hunde), kovojančių dėl to, ką jie tvirtina esant teisėta jų nuosavybe; taip pat
ginkluoti kovotojų būriai, siekiantys jėga įsigyti žemės; galvijų augintojai, ieškantys mažiau apgyventų vietų ganykloms; daugybė pabėgėlių iš viso šio derlingo ir pavojingai perpildyto Rytų Afrikos regiono, besižvalgančių kur nors, nesvarbu kur, bent pragyventi. Prieš kelerius metus sukilėlių armijos narys užgrobė mvamio 80 hektarų žemę, priversdamas jį, pažemintą ir bijantį dėl savo saugumo, pasitraukti į šią lūšną
Gomoje.
