Subtili vienintelio Portugalijos parko pusiausvyra

            Temstant biologas Fransiskas Alvaresas (Francisco Álvares) traukia per Pitoins das Žuniaso (Pitões das Júnias) kaimą Portugalijos šiaurėje, sveikindamasis su senais draugais. Einant pro gatvės kampą, čia sėdinčios dvi moterys juodais našlių apdarais, viena kitai dainuojančios liaudies dainas, šiltai paliečia jam ranką. Jis linkteli žaviai šviesiaplaukei paauglei, kuri ką tik uždarė nakčiai 200 tėvo ožkų, ir šmaikščiai apsižodžiuoja su piemeniu, iš laukų pargenančiu ilgaragius galvijus.
             F. Alvaresas sustoja kaimo pakraštyje ir pažvelgia į vakarus, kur lopiniuoti laukai susilieja su tankiu ąžuolynu, o šis perauga į smailias granito viršukalnes. Jis sudeda rieškučias prie burnos, giliai įkvepia ir išleidžia žemą pratisą aimaną, kuri pereina į skardų kauksmą. Atsiliepia tik ąžuoluose šniokščiantis vėjas, dar atsitiktinai klankteli karvės varpelis. Jis vėl sustaugia, dukart. Pagaliau pasigirsta atsakas, stebėtinai arti ir garsiai: toks pat liūdnas riksmas, išaugantis į gaivališką džiugesį – vilko staugimas. F. Alvaresas nusišypso ir linkteli, paskui patraukia į garso pusę, į miško tamsą.
             „Kalvose virš kaimo bent dešimtmetį gyvena vilkų gauja, – pasakoja jis tyliu balsu, kai žingsniuojame.
– Kaimo šunis, ožkas ir veršius suryja, kai tik gali pagauti. Prieš keletą metų vidury nakties įpuolė į gyvenvietę, apsupo nepririštą asilą, išginė iš kaimo ir papjovė.“