Kleopatros beieškant
Senovės istorikai aukštino jos patrauklumą, o ne išvaizdą. Neabejotina, kad ji turėjo gabumų kurstyti dviejų galingų romėnų aistras: Julijaus Cezario, su kuriuo turėjo sūnų, ir Marko Antonijaus, daugiau kaip dešimtmetį buvusio jos meilužiu ir tapusio dar trijų vaikų tėvu. Bet jos grožis, anot graikų istoriko Plutarcho, nebuvo toks, „kuris apstulbintų ją pamačiusįjį; ji pakerėdavo bendraudama, o išvaizda, kartu su įtaigiu žodžiu ir būdo savybėmis, atsiskleidusiomis kiekvienoje diskusijoje, kėlė pasigėrėjimą. Balsas buvo malonus ausiai, o liežuvis – tarsi daugiastygis instrumentas.“
Nuo tada, kai žmonės paskutinį kartą ją matė mauzoliejuje legendiniame mirties patale, pasidabinusią
diadema, karališkais papuošalais, Plutarcho žodžiais tariant, besiilsinčią auksiniame guolyje, spėliojama, kur yra Kleopatros kapas. Nužudžius Cezarį, jo palikuonis Oktavianas daugiau kaip dešimtmetį kovėsi dėl Romos imperijos valdžios su Marku Antonijumi; pastarajam su Kleopatra pralaimėjus Aktijo mūšį, 30 m. pr. Kr. vasarą Oktaviano pajėgos įžengė į Aleksandriją. Kleopatra užsidarė už masyvių savo mauzoliejaus durų, tarp aukso, sidabro, perlų, dailės kūrinių ir kitų brangenybių, kurias ji pasiryžo paleisti pelenais, idant nepatektų į romėnų rankas.
