DIDYSIS AFRIKOS PARKAS

             Brėkštant dienai, likus trims savaitėms iki žiemos saulėgrįžos, paskutiniai pilki rūko verpetai sukosi rausvėjančio dangaus fone virš smėlio kopos Namibo dykumos rytiniame pakraštyje. Vakarų pusėn, pūkuotųjų akacijų guoto link, bidzeno šakalas. Šalia netoliese įsikūrusios turistinės stovyklavietės prie vandens telkinio atkakliai ir ištvermingai artinosi oriksas. Raudonu smėliu rėpliojo žvilgantis juodvabalis,iš paskos palikdamas aiškiai matomus pėdsakus. Šalia manęs buvo Rudolfas !Naibabas* (Rudolph !Naibab), safario gidas, užaugęs rūsčioje Kunenės (Kunene) regiono žemėje, maždaug 500 km į šiaurę nuo šios vietos Namibrando gamtos rezervate (Namib Rand Nature Reserve), senelės ūkyje prižiūrėdamas avis, ožkas ir asilus.
             Trisdešimtmetis R. !Naibabas pasižymi gerokai vyresnio žmogaus įžvalga, kuri, anot jo, išsiugdoma augant dykumoje. „Šis kraštas kasdien verčia galvoti apie gyvenimą ir mirtį, – sako jis. – Ir karas. Užaugau per karą. Taip anksti gali tapti išmintingas.“
             Namibijos pilietinis karas prasidėjo 1966 m. ir truko 22 metus. 1990 m., kai Namibija pagaliau iškovojo nepriklausomybę nuo Pietų Afrikos Respublikos, ji buvo viena pirmųjų pasaulio šalių, į savo Konstituciją įrašiusi aplinkosaugą. Tarytum Namibijos gyventojai pripažino, kad, kovoję už žemę po savo kojomis, dabar gali deramai ja pasirūpinti.
            „Manau, buvo daug priežasčių, kad iškovojus nepriklausomybę Namibijoje gimtų ekologinis judėjimas, – sako R. !Naibabas. – Per karą, devintojo dešimtmečio viduryje, dar prisidėjo sausra, ir ūkininkus buvo apėmusi neviltis. Avys krito, tad jie pradėjo medžioti laukinius gyvūnus. Namibiečiai greitai suvokė, kaip arti mirties galime atsidurti, jeigu nesaugosime ir negerbsime turimų išteklių.“