KAMERA OBSCURA
Šviesai prasiskverbus pro mažytę angą į tamsią erdvę, nutinka šis tas keisto ir įstabaus. Šį reiškinį dar IV a. pr. Kr. aprašė Aristotelis. Renesanso epochos Italijoje kameros obskuros veikimo principą trumpai apibūdino Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci). XIX a. pajūrio kurortuose nusidriekdavo ilgos eilės poilsiautojų, norinčių savo akimis išvysti šį stebuklą. Persikelkime į 1988 metus, į vieną iš Bostono auditorijų. Išeivis iš Kubos ir menų koledžo įžanginio fotografijos kurso dėstytojas Abelardas Morelas panūdo nusikelti į praeitį. Vieną saulėtą dieną jis uždangstė auditorijos langus juodu plastiku, ir viduje pasidarė tamsu tarsi požemyje. Tada, medžiagoje išpjovęs maždaug 10 centų monetos dydžio skylutę, liepė studentams stebėti. Akimirksniu galinė patalpos siena atgijo tarsi kino ekranas, kai jos paviršių užliejo miglotas, iš lauko prasiskverbęs Hantingtono alėja (Huntingon Avenue) zujančių žmonių ir automobilių vaizdas. O tada dar viena nuostabos banga: dangus buvo ant grindų, žemė kabojo palubėje.
A. Morelas pavertė auditoriją kamera obskura – ko gero, pačiu seniausiu žinomu optiniu įrenginiu, tapusiu fotoaparato prototipu.
Tiesa, paaiškinti šio iš pažiūros paprasto optinio prietaiso veikimo principą ganėtinai sunku. Kamera obskura veikia taip pat kaip žmogaus akis – priima vaizdą pro mažytę angą ir mato jį apverstą aukštyn kojomis. Šviesa iš lauko įeina į jos vidų pro skylutę tam tikru kampu. Nuo objektų viršūnių (pavyzdžiui, medžių) atsispindėję jos spinduliai krinta žemyn, o atsimušę nuo apatinės plokštumos (kaip antai gėlių lysvės) spinduliai nukreipiami į viršų. Patekę į tamsios kameros vidų, spinduliai susikerta sudarydami apverstą vaizdą. Nors šis reiškinys panašus į stebuklą ar iliuzionisto triuką, jį galima lengvai paaiškinti pasitelkus pagrindinius fizikos dėsnius. Suvoktą vaizdą smegenys iš karto apverčia; tuo tarpu fotoaparate vaizdo ištaisymo funkciją atlieka veidrodis.
