Rūgšti jūra
KASTELJO ARAGONESĖ (Castello Aragonese) – nedidukė sala, tarsi bokštas iškilusi iš Tirėnų jūros.
Esančią už 27 km į vakarus nuo Neapolio (Naples), ją galima pasiekti ilgu, siauru akmeniniu tiltu iš kiek didesnės Iskijos (Ischia) salos. Turistai į Kasteljo Aragonesę atvyksta pamatyti, koks buvo gyvenimas praeityje. Jie užkopia – arba pakyla liftu – į didžiulę pilį, kur eksponuojami viduramžių kankinimo įrankiai. Mokslininkai, kurie apsilanko saloje, priešingai, atvyksta pamatyti, koks bus gyvenimas ateityje.
Dėl vulkaninių procesų jūra aplink Kasteljo Aragonesę suteikia retą progą išvysti, kaip atrodys vandenynai 2050 metais ir vėliau. Iš jūros dugno vulkaninių versmių čia kyla anglies dioksido (CO2) burbuliukai ir tirpdami sudaro angliarūgštę. Angliarūgštė yra palyginti silpna; žmonės kasdien ją geria gazuotuose gėrimuose. Bet jeigu susidaro tam tikras angliarūgštės kiekis, jūros vanduo virsta koroziniu. „Kai susiduriama su itin dideliu CO2 kiekiu, beveik niekas to negali ištverti“, – aiškina Džeisonas Holas-Spenseris (Jason Hall-Spencer), jūrų biologas iš Didžiosios Britanijos Plimuto (Plymouth) universiteto. Kasteljo Aragonesė pateikia nenatūralaus proceso gyvą pavyzdį: rūgštėjimas, kuris įvyko prie jos krantų, pamažu vyksta visuose pasaulio vandenynuose – jie sugeria vis daugiau ir daugiau iš kaminų ir išmetimo vamzdžių sklindančio anglies dioksido.
