Per patriotines šventes ji plevėsuoja vėliavose ir švyti parado tribūną puošiančiuose audekluose. Ji randa prieglobstį karo paminkluose ir tokiose iškabose kaip Lenino aikštė, Stalingrado didvyrių gatvė, kino teatras „Maskva“. Net barščių puode kunkuliuoja.
Štai Galina Oniščenko pateikė tradicinį rytų europiečių patiekalą: „Čia rusiški barščiai, – pasakė ji statydama porcelianinį dubenį „žaliųjų“, arba vasarinių, barščių su burokėlių, morkų ir bulvių mozaika, apibarstyta krapais. – Čia nėra lašinių su česnaku, kaip ukrainietiškuose barščiuose.“
Galina, 70-metė močiutė su baltutėlių plaukų kupeta ir griežtomis rugiagėlių mėlynumo akimis, užkopė į savo butą penktame aukšte, grįžusi iš demonstracijos Lenino gatvėje, kur mojavo sovietų karinio jūrų laivyno vėliava palaikydama savo numylėtąjį Juodosios jūros laivyną. „Sevastopolis – Rusijos miestas, ir mes niekada nesusitaikysim su tuo, kad jį valdo Ukraina“, – tarė ji.
Nors Galina nesutiktų, barščiai, pasak rusų kulinarijos istoriko V. V. Pochliobkino, kilo iš Ukrainos. Nors Galina prieštarauja, Krymo miestas Sevastopolis taip pat priklauso Ukrainai.
KRYMO PUSIASALIS – tai deimantas, nuo Ukrainos pietų pakrantės kabantis ant plonos Perekopo
sąsmaukos grandinėlės, apsuptas Juodosios jūros, toje pačioje geografinėje platumoje kaip Prancūzijos pietūs. Šiltas, vaizdingas, tarpus, su dailiai išsirangiusia spindinčių klifų pakrante, pusiasalis buvo Rusijos imperijos puošmena, Romanovų dinastijos carų poilsiavietė ir politbiuro bonzų pramogų vieta. Oficialiai tai
yra Krymo Autonominė Respublika, su savo parlamentu ir sostine Simferopoliu, bet valdoma iš Kijevo.