PAKISTANO ŠIRDIS PAVOJUJE
Talibanas nebūtų patenkintas. Saulėtą žiemos popietę Lahore (Lahore) į Nacionalinį meno koledžą (National College of Arts), kur vyko metinė šventė, prigužėjo vietos intelektualų. Pagrindiniame kieme jauni vyrai ir moterys nesivaržydami maišosi vienoje minioje, rūko ar iš skardinių gurkšnoja „Red Bull”. Kai kurie vyrai plaukus susirišę į uodegas, o vienas antakyje nešioja auskarą.
Netoliese stovi natūralaus dydžio vyro ir moters skulptūra: jie supasi susikibę rankomis. Žiūrint į skulptūros vidų tam tikru kampu, vyro liemuo pavirsta moters krūtine. Tačiau iš susirinkusios minios aiškiai galima suprasti, kad šie žmonės kilę iš Indijos subkontinento. Moterys prie džinsų vilki čia įprastas, šlaunis siekiančias tunikas, o kai kurios apsirišusios galvas skaromis. Taip pat matyti miniatūrų, kuriose tradiciškai vaizduojamos medžioklės scenos, bet čia nutapyti kitokie siužetai, pvz., viename drąsiame paveikslėlyje nupieštas ant sofos atsilošęs barzdotas dvasininkas priešais subombarduotą mokyklą.
Stilių ir kultūrų kratinys, arba tautų ir tikybų katilas, kurį gyvai pavaizdavo Radjardas Kiplingas (Rudyard Kipling) romane „Kimas”, yra esminis Lahoro, antro pagal dydį Pakistano miesto ir Pandžabo (Punjab) provincijos sostinės, bruožas. Pandžabe, turtingiausioje ir gausiausiai gyvenamoje provincijoje iš keturių šalies provincijų, Rytai susitinka su Vakarais. Šio daugiakultūrio klegesio neužgniaužė nė XX a. viduryje įvykęs nuožmus ir kruvinas Britų Indijos padalijimas.
