Iš pirmo žvilgsnio Grenlandija atrodo akinamai balta. Tačiau sraigtasparniui leidžiantis žemyn, akys ima pastebėti ir kitas spalvas. Ledyno pakraščiuose ištisus kilometrus tęsiasi žydros ledo tirpsmo vandens juostos. Balti plotai subraukyti siaurų upių linijų, išraižyti įtrūkių ir nusėti ežerų. Taip pat čia yra ledo, kuris nei baltas, nei žydras, o greičiau rusvas ar net juodas – patamsėjęs dėl medžiagos, vadinamos kriokonitu. Šios murzinos nuosėdos ir yra pagrindinis mano keturių bendrakeleivių – fotografo Džeimso Balogo ir jo asistento Adamo Levinterio (Adam LeWinter) bei Niujorko miesto koledžo (City College of New York) geofiziko Marko Tedesko (Marco Tedesco) ir jo doktoranto Niko Stainerio (Nick Steiner) – tyrimo objektas.
Dž. Balogas fotografuoja ledą – taip pat ir vietas, kur jo nebėra. 2006 m. jis pradėjo Ekstremalų ledo stebėjimo projektą (ELSP) (Extreme Ice Survey), kad „būtų sukurtas atminimas dalykų, kurie nyksta”. ELSP į Aliaskos, Montanos, Islandijos ir Grenlandijos ledynus nukreipė 35 saulės energija veikiančias, pūgoms atsparias, fotografavimo su pertrūkiais (Time Lapse) funkciją turinčias fotokameras, kurios kasdien nesustodamos fotografuoja aplinką. Jos be paliovos fiksuoja vaizdus „tarsi nedidelės svetimos akys, stebinčios pasaulį už mus”, sako Dž. Balogas.