TIKĖJIMO OLOS
Ant smėlio lyg kelrodžiai kūpso žmonių griaučių krūvos. Budistų vienuolį Suandzangą (Xuanzang), 629 m. traukusį Didžiuoju Šilko keliu, nubalę kaulai įspėjo apie pavojus, tykančius įstabiausiame pasaulyje prekybos, žygių ir idėjų take. Netekęs jėgų vienuolis klaidžiojo po smėlio audrą už Kinijos imperijos vakarinės sienos. Kylantis karštis drumstė žvilgsnį, kamavo grėsmingų armijų ar tolimų kopų miražais. Negana to, vienuolis baiminosi kardais ginkluotų plėšikų, kurie puldinėjo karavanus gviešdamiesi jų gėrybių: šilko, arbatos ir keraminių dirbinių, vežamų į vakaruose įsikūrusius Persijos ir Viduržemio jūros regiono valdovų rūmus; taip pat aukso, brangakmenių ir žirgų, gabenamų į rytus – į Tangų dinastijos sostinę Čanganą (Changan), vieną didžiausių to meto pasaulio miestų.
Garsioje kelionių apybraižoje Suandzangas pasakojo stūmęsis pirmyn palaikomas budizmo – dar vienos Šilko keliu plintančios vertybės. Šiuo maršrutu sklido ir kitos religijos – manicheizmas, krikščionybė, zoroastrizmas, o vėliau islamas, tačiau nė viena jų taip stipriai nepaveikė Kinijos kaip budizmas, pradėjęs plisti iš Indijos I-III a. Budistų raštai, kuriuos parsivežęs iš Indijos Suandzangas porą dešimtmečių įdėmiai skaitė ir vertė, vėliau tapo kinų budizmo pamatu ir paskatino šios religijos sklaidą.
