Tušti upeliai
TAI LYG KEISTAS NOJAUS LAIVAS: mūrinis sandėlis Noksvilyje, JAV Tenesio valstijoje, kuris niekada neišplauks, o pasaulinis tvanas jį apsėmęs iš vidaus, kur vanduo be perstojo plūsta iš vamzdžių labirinto į 600 litrų stiklinius akvariumus ir plastikinius indus, sustatytus vienas ant kito ligi pat lubų. Šio metaforinio Nojaus laivo keleiviai daugiausia yra vos kelių centimetrų ilgio žuvelės: akmenyninės katžuvės ir darteriai, gyvavedžiai dančiakarpiai ir šapalai. Rūpestingai išfiltruotas, deguonies prisotintas vanduo jiems siūlo gyvybės gurkšnį, nes gimtosios buveinės – upės ir upokšniai Jungtinių Valstijų pietvakariuose – užtvenktos ir užterštos. Veisykloje esančios žuvys – vienos paskutiniųjų iš savo rūšies.
Tarsi biblinis Nojus, trokštantis apginti pasaulį nuo tvano, Dž. R. Šutas (J. R. Shute) iš Šiaurės Karolinos ir Patas Reiksas (Pat Rakes) iš Arkanzaso šiuose Noksvilio sandėliuose stengiasi išsaugoti nykstančias gėlavandenes žuvis. Nuo pat vaikystės jie mėgo pliuškentis upeliuose ir žavėjosi akvariumais. Dabar savo jaunų dienų aistrą jiems pavyko paversti neįprasta profesija. Visoje planetoje gėlavandeniai gyvūnai atsidūrė pavojuje ir didele rūšių įvairove galėję pasigirti JAV pietryčiai – ne išimtis. Pelno nesiekiančioje organizacijoje „Žuvų išsaugojimas” (Conservation Fisheries, Inc., CFI) Dž. R. Šutas ir P. Reiksas dabar stengiasi išgelbėti kai kurias rečiausias rūšis.
