Kalifornijos vandeninė svajonė
Svilinančiai karštą dieną pietų Kalifornijos megalopolyje Šivadžis Dešmukas (Shivaji Deshmukh) iš Orindžo (Orange) apygardos vandens valdybos pasiūlo man puoduką šalto švaraus vandens, kuris dar vakar buvo nuleistas kažkuriame Anahaimo (Anaheim) unitaze. Stovime šalia antrų pagal dydį pasaulyje vandens regeneravimo įrenginių – aukštosiomis technologijomis susietų mikrofiltrų, membranų ir ultravioletinių spindulių lempų sąrankos, – kurie kasdien apdoroja 265 mln. litrų Orindžo apygardos nuotekų, išvalydami vandenį tiek, kad jis beveik prilygsta distiliuotam. „Vanduo geras, – patikina mane Š. Dešmukas, retsykiais gurkštelėdamas iš savo puoduko. – Ta pati technologija naudojama kosminėje stotyje.”
Taigi Kalifornija, visą praeitą šimtmetį stačiusi vieną sudėtingiausių pasaulyje vandentiekio sistemų su milžiniškais siurbliais ir tūkstančiais kilometrų vamzdynų bei kanalų, nusirito iki to, kad turėjo griebtis desperatiškų veiksmų, kaip gelbėjimosi valtyje atsidūrę jūreiviai, priversti gerti savo kūno išskiriamus skysčius. Priežasčių, kodėl taip atsitiko, yra daug ir jos sudėtingos, tačiau svarbiausia ta, kad pasaulyje pagarsėjęs valstijos vandentiekis dabar yra grėsmingai apkrautas. Trejus metus trukusi sausra didžiąją dalį pagrindinių valstijos vandens telkinių išdžiovino iki žemiausio per beveik du dešimtmečius lygio, priversdama daugumai gyventojų įvesti privalomus vandens vartojimo apribojimus. O kylanti temperatūra tirpdo gyvybiškai svarbų Siera Nevados sniegyną – didžiausią valstijos paviršinio vandens saugyklą.
