Vilkų karai
Vilkai, jei į juos pažvelgsime atidžiau, labai panašūs į mus.
Jie stiprūs, agresyvūs, ginantys savo teritoriją ir plėšrūs.
Jie sumanūs, smalsūs, vienas kitam paslaugūs, ištikimi ir lengvai prisitaikantys.
Jie daro milžinišką įtaką ekosistemoms, kuriose gyvena.
Vis dėlto vilkai mums kelia daugybę rūpesčių. Galbūt taip yra dėl to, kad didelio pikto vilko mintyse mes nesiejame su jo artimu giminaičiu, sekiojančiu mus meiliu žvilgsniu namuose. O gal taip yra todėl, kad pilkieji vilkai, po žmonių ir galvijų, plačiausiai žemėje paplitę stambieji sausumos žinduoliai, o Šiaurės pusrutulyje jie nuo seno dar ir patys aršiausi žmonių varžovai kovojant dėl mėsos.
Kad ir kokios būtų priežastys, žmonės su vilkais kariauja. Tarp jų ir mūsų klanų nuo seno vyksta kova dėl žemės plotų ir maisto, ir šio karo veiksmų laukas driekiasi per visą Uolinių kalnų (Rocky Mountain) šiaurinę dalį iki pat mano atokaus namelio durų Montanoje, Ledynų nacionaliniame parke (Glacier National Park). Jauna vilkė, vardu Diana, ženklindama savo valdas, apšlapino ir mano prieangio kilimėlį.
DAUGELIUI ATRODĖ, kad karas baigėsi. Negailestingai šaudomi, gaudomi spąstais ir nuodijami (net gamtos draustiniuose) pilkieji vilkai JAV Vakaruose išnyko XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. 1974 m., kai keturiasdešimt aštuoniose JAV žemyninės dalies valstijose Canis lupus paskelbta nykstančia rūšimi, negausi pilkųjų vilkų populiacija buvo išlikusi tik Minesotos ir Mičigano valstijų šiaurinėje dalyje, Aukštutinio ežero (Lake Superior) Karališkosios Salos nacionaliniame parke (Isle Royale National Park). Vėliau, įpusėjus devintajam dešimtmečiui, iš Kanados per Uolinius kalnus atsibastė grupelė vilkų. Viena pora apsigyveno Ledynų nacionalinio parko atokioje pievelėje ir 1986 m. išaugino penketą vilkiukų. Nuo kojų nusivarę biologai sekamą gaują praminė Stebuklingąja ruja, nes ji tai pasirodydavo, tai vėl išnykdavo, tarsi pažeme besidraikantis rūkas.
