Paskutinė neįžengiamos Afrikos paslaptis
Dunga Nakuva (Dunga Nakuwa) delnais susiima veidą ir prisimena motinos balsą. Jau beveik dveji metai, kai ji mirė, tačiau Dungos genties mirusieji niekada neiškeliauja toli. Kaimuose jie laidojami kone po gyvųjų trobomis, nuo ugniakurų ir kailiais paklotų guolių juos skiria tik koks metras sausos nualintos žemės. Jie lieka šalia ir gyvųjų mintyse. Štai kodėl Dunga tebegirdi motiną: „Kada atkeršysi brolio žudikui?“
Kol buvo gyva, ji kartais to paklausdavo, taip ragindama Dungą keršyti, nors jis mėgino išvengti šios prievolės. Priešiškos genties nariui nužudžius vyresnįjį brolį Kornaną (Kornan), Dunga tapo vyriausiuoju sūnumi. Brolis pateko į pasalą – jo žūtis buvo suplanuota. O tokia iš anksto apgalvota žmogžudystė yra dar didesnis įžeidimas.
Dungos tėvą taip pat nužudė tos pačios genties karys, o pareiga už jį atkeršyti iš pradžių teko vyresniajam broliui. Kornanui žuvus, Dungai kliuvo dviguba prievolė, nes to reikalauja tradicija, įsišaknijusi genties sąmonėje. Jo genties vyrai – karai (kara) – garsėja kaip taiklūs šauliai. Jie sugeba apsiginti nuo didesnės ir geriau ginkluotos njanatomų (nyangatom) genties antpuolių. Abiejose gentyse vyras, nužudęs priešą, papuošiamas specialiais randais ant peties arba pilvo. Už nužudytą giminaitį vyrui privalu atkeršyti.
