Dvasios smėlyje
Žūrint iš lėktuvo sunku pamatyti dykumoje išraižytas linijas – jos tarsi saulės išblukinti piešiniai. Mūsų pilotui atliekant staigius viražus virš plokščiakalnio, esančio Peru pietuose, į šiaurę nuo Naskos miesto, vos spėju įžiūrėti vieną po kitos atsiveriančias nuostabias figūras.
„Orca!“ – perrėkdamas variklio ūžesį sušuko Džonis Isla (Johny Isla), perujietis archeologas, rodydamas žemyn į orkos figūrą. „Mono!“ – riktelėjo kiek vėliau, kai horizonte išvydome žymiąją Naskos beždžionę. „Colibri!“ – kolibris.
Nuo to laiko, kai XX a. trečiajame dešimtmetyje tarp Limos ir Peru pietuose esančio Arekipos (Arequipa) miestų pradėjo skraidyti lėktuvai, paslaptingi piešiniai dykumoje, vadinami Naskos geoglifais arba linijomis, pasidarė plačiai žinomi ir tapo galvosūkiu archeologams, antropologams ir visiems, besižavintiems senosiomis Amerikos kultūromis. Visą tą laiką daugybė mokslininkų – ir ne mažiau diletantų – skelbė įvairiausias linijų interpretacijas, tarsi geoglifai būtų didžiausias pasaulyje Roršacho rašalo dėmių testas. Jie buvo aiškinami kaip inkų keliai, irigacinių sistemų brėžiniai, vaizdai, skirti grožėtis skrendant pirmykščiu oro balionu, ir – kas visiškai juokinga – kaip ateivių erdvėlaivių kilimo irnusileidimo takai.
Po Antrojo pasaulinio karo vokiečių kilmės mokytoja Marija Raichė (Maria Reiche) atliko pirmuosius oficialius šalia Naskos ir Palpos miestų esančių linijų ir figūrų tyrinėjimus. Pusę amžiaus, iki savo mirties 1998 m., Raichė preciziškai siekė išsaugoti geoglifus. Tačiau jos pačios teorija – kad piešiniai sudaro astronominio kalendoriaus kontūrus: linijos atspindi dangaus kūnų judėjimą, o gyvūnai reiškia žvaigždynus – šiuo metu taip pat visuotinai paneigta. Tą atidumą, su kuriuo ji saugojo geoglifus nuo pašaliečių, paveldėjo ir dabartiniai prižiūrėtojai, todėl net mokslininkams reikia nemažai pastangų, kad galėtų prisiliesti prie žinomiausių gyvūnų figūrų, esančių šiek tiek į šiaurės vakarus nuo Naskos plytinčioje lygumoje arba pampoje.
