UŽMIRŠTAS KELIAS
Arbatos ir žirgų kelias buvo pagrindinė prekybos ir susisiekimo linija tarp Kinijos ir Tibeto. Tačiau mano paieškos galėjo būti bergždžios. Prieš keletą dienų sutikau vyrą, kuris tuo keliu tampydavo sunkiausius arbatos nešulius. Jis mane įspėjo, kad laikas, oras ir augmenija Arbatos ir žirgų kelią galėjo būti jau išardę. Bet štai nuo plataus mano mosto kirviu krenta bambukas. Prieš akis atsiveria aukštyn per mišką vingiuojantis akmenimis grįstas kelias – truputį daugiau nei metro pločio, apaugęs slidžiomis žaliomis samanomis, beveik užžėlęs. Ant kai kurių velėna apžėlusių akmenų pasitaikančiose duobutėse telkšo vanduo – jos liko nuo lazdų metaliniais antgaliais, kuriomis baksnojo šimtai tūkstančių nešikų, vaikščiojusių šiuo keliu ištisą tūkstantmetį.
Akmeninis kelias tęsiasi vos 15 m, iki sugurusių laiptų, o toliau vėl dingsta – jį nuplovė musoninės liūtys. Aš leidžiuosi tolyn siauru takeliu tarp stačių ir slidžių uolų, laikydamasis už medžių, kad nenugarmėčiau į žemiau tekantį akmenuotą upelį. Tikiuosi netrukus pereiti Maanšaną (Maan Shan) – aukštą perėją tarp Jaano (Yaan) ir Kangdingo (Kangding).
Tą vakarą įsitaisau nakvoti ant upelio skardžio. Rytą iššniukštinėju dar 500 m, kol galiausiai man kelią užkerta neįžengiama tankmė. Esu priverstas pripažinti, kad čia Arbatos ir žirgų kelias tikrai dingo.
