Hiperaktyvi zona
TAI PRIMINĖ VAIZDĄ, sukurtą Holivudo specialiųjų efektų studijoje. 2005 m. rugsėjį Etiopijos šiaurėje afarų piemenys nustebę žiūrėjo, kaip prasivėrusi žemė prarijo jų ožkas ir kupranugarius. Iš požeminių ertmių pasipylė dideli vulkaninio stiklo gabalai ir skrodė orą, pasak vieno tenykščio gyventojo, „tarsi didžiuliai juodi paukščiai“. Kai išsiveržė didžiausias regiono ugnikalnis Erta Alė (Erta Ale) – afarų kalba „rūkantis kalnas“, – kylančių pelenų debesys tris dienas temdė saulę.
Kas sukėlė šiuos stulbinančius įvykius? Kelių kilometrų gylyje tarp dviejų tektoninių plokščių susikaupė milžiniškas magmos raugulys, privertęs plokštes dar labiau nutolti. Žemės paviršiuje išilgai 60 km dykumos ruožo atsivėrė šimtai lūžių ir plyšių, prarijusių nelaimingus gyvulius. Nuo to laiko sritį drebino daugiau kaip dešimt mažesnių išsiveržimų.
Rytų Afrikos Afarų įduba – geologiškai vienas hiperaktyviausių regionų pasaulyje. Praskriskite virš jos lėktuvu – arba vienviečiu motorizuotu parasparniu, kaip daugybę kartų darė fotografas Džordžas Steinmecas, – ir įduba gali pasirodyti tokia pat sustingusi ir rami kaip Arkties ledas. Tačiau laikui nepavaldus jos veidas slepia tikrąją prigimtį. Viršutinė kieta Žemės pluta pleišėja, ir požeminės magmos židiniai kursto 12 aktyvių
ugnikalnių, garuojančius geizerius, verdančius vandens katilus ir ugninį lavos ežerą.
