Vagys ir banditai“, – taip mūsų taksi vairuotojas apibūdina žmones, kuriuos sutiksime trečiosios
klasės traukinio vagone, keliaudami iš Asuano į Luksorą. atrodo, kalbėdami apie Egipto kaimą po revoliucijos visi laikosi tos pačios nuomonės: būkite atsargūs ir saugokitės niekšų.
Traukinių stotyje mane sustabdo prie vartų stovintis rūstus policininkas. „Užsieniečiams neleidžiama
važiuoti trečiąja klase, – griežtai sako. – Draudžiama!“
Keliauju 2011 m. rudenį su kolega egiptiečiu Chalidu Nagiu (Khaled Nagy), kuris daugiau nei 200 dienų ir naktų praleido Kaire rašydamas apie sukilimą. Dažnai sustodami, vykstame iš Abu Simbelio, esančio Egipto pietuose, į Aleksandriją – Viduržemio jūros miestą šalies šiaurėje. Norime pakeliauti po atokesnius rajonus, kuo toliau nuo revoliucijos epicentro, Tahriro aikštės, kad pamatytume, kokie pokyčiai vyksta visame Egipte.
Po ilgų ginčų ir keturių valandų vėlavimo pagaliau lipame į traukinį. Kontrolieriui skubiai sumokame 21 Egipto svarą, arba maždaug 9 litus, už du bilietus iki Luksoro, nutolusio per tris valandas kelio.
Keletas mūsų vagono langų įtrūkę arba išdaužti; dauguma jų atverti, kad vidun patektų gryno oro. Tai būtina, nes nėra oro kondicionie-rių, o rudens dienos vis dar tvankios, be to, kai tik uždaromi langai, po vagonus iškart pasklinda tualetų smarvė.