Kiniškas klasės susitikimas
Jangdzės upės dugne puikiai veikia mobilusis ryšys, tačiau Huang Dedzianas (Huang Dejian) yra vienas iš vos kelių žmonių, kurie tai žino. Jis – naujojo Baltosios Gervės gūbrio povandeninio muziejaus direktorius, o jo telefonas šiandien be perstojo skamba 40 m gylyje. Šis muziejus yra keisčiausia Fulingo miesto įdomybė – lankytojai ten patenka 90 m ilgio eskalatoriumi, įtaisytu plieniniame vamzdyje, kuris it milžiniškas šiaudelis įmerktas į drumstą Jangdzę.
„Tai pats brangiausias Trijų Tarpeklių regiono muziejus”, – sako Huangas ir vėl atsiliepia į skambutį. Jo telefono skambučio melodija – moters balsas, primygtinai kartojantis „Dzia jou – pirmyn, pirmyn!”
Kai paskutinį kartą mačiau Huangą, čia plytėjo sausuma, beveik 88 mln. Lt kainavusio muziejaus dar nebuvo, o Trijų Tarpeklių užtvanka už 450 km pasroviui tebebuvo statoma. Fulinge gyvenau 1996-1998 m. ir kaip Taikos korpuso savanoris dirbau vietos koledže. Tuomet mieste buvo maždaug 200 000 gyventojų, o Kinijoje tai yra mažai. Dauguma žmonių tvirtai palaikė užtvankos statybą, nors apie tai daug nekalbėjo. Statybų pabaiga buvo numatyta 2009 m., o vietoje, kur jau vyko tiek daug pokyčių, tai atrodė ištisa amžinybė. Reformų amžius Kinijoje prasidėjo 1978 m., tačiau mažesniuose miestuose, tokiuose kaip Fulingas, laisvosios rinkos idėjos ėmė stipriau reikštis tik XX a. paskutinio dešimtmečio viduryje. Vietos gyventojus užgriuvo pribloškiantys pokyčiai: valdžia liovėsi skirsčiusi darbo vietas, o būstai buvo staiga privatizuoti.
