Ledynai tarsi žvėrys. Senovėje, prieš pramonės revoliuciją, bijojome jų kaip vilkų – tik, kitaip nei vilkai, jie prarydavo ištisus kaimus. XIX a. pabaigoje ledynai ėmė traukti turistus: Šveicarijoje tuneliu, kiekvieną vasarą išrausiamu prie viešbučio „Belvedere”, buvo galima pasiekti Ronos (Rhône) ledyno gilumą. Taip pat tada pradėjome kurti pasaulį, kuriame vieną dieną ledynams gali nebelikti vietos. Bet kol kas jie tebėra žvėrys.
Jie kvėpuoja. Aukščiau esančiuose ledyno sluoksniuose sniegas smenga ir virsta ledu, o pakraščiuose tirpsta. „Žiemą ledynas įkvepia, o vasarą – iškvepia”, – aiškina jaunas glaciologas Matijas Hasas (Matthias Huss) iš Fribūro universiteto Šveicarijoje. Rugpjūčio mėnesį ketvirtadalį Ronos upės srauto sudaro tirpstančių ledynų vanduo.
Jie juda. Susikaupus pernelyg daug ledo, ledynas ima slinkti. „Jei ledas nejuda, jis – ne ledynas”, – teigia Danas Fagras (Dan Fagre), rodydamas į raukšlėtą baltą lopinėlį Montanos Ledynų nacionaliniame parke (Glacier National Park). Jau du dešimtmečius jis čia dirba klimato kaitos ekologu. Parke yra 25 aktyvūs ledynai, nors prieš šimtmetį jų buvo 150. Daugelis išnyko dar prieš tai, kai buvo sudaryti parko žemėlapiai. Ledynų vietas žymi morenos – sąnašų krūvos, kurias jie surausė slysdami nuo šlaitų, kai dar buvo gyvi ir judėjo.
Jie yra (buvo) vadovai. Prieš 20 000 metų Šveicarija buvo ledo jūra – kyšojo tik Alpių viršukalnės, lyg vėjų gairinamos salos. XIX a., vadinamojo Mažojo ledynmečio pabaigoje, šie ledynai dar ūgtelėjo. 1849 m. dagerotipe matosi, kad tuo metu Ronos ledyno pakraštys buvo 500 m žemiau nei dabar. Jis baigėsi stačiomis pakopomis, mėlyna šviesa nutviekstais lediniais skardžiais ir lėtai šliaužė slėnio dugnu lyg sustingusi ameba. Daugiaaukščio namo dydžio ameba.
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva“ spalio mėnesio numeryje.