Minios karma

  2013 m. vasario 10 d. Alahabado (Allahabad) geležinkelio stotyje Indijos šiaurėje susidarė spūstis, kurioje žuvo 36 žmonės. Tuo metu mieste buvo labai daug svečių. Nepaprastai daug. Vyko didžiausias pasaulyje religinis sąskrydis, Maha Kumbos mela, ir, valdžios skaičiavimais, tądien piligrimų skaičius mieste pasiekė aukščiausią tašką – 30 mln. Apie nelaimę rašė viso pasaulio spauda ir daugelis užsieniečių apie šią šventę tik tiek ir težino. Tačiau Maha Kumbos mela gali papasakoti ir kitą istoriją.
  Ji prasideda dviem savaitėm anksčiau prie Gangos (Ganges) upės krantų, maždaug už 6,5 km nuo minėtosios geležinkelio stoties. Šventėje aušta antroji didžioji maudynių diena. Saulė dar nepatekėjo, upę dangsto rūkas, mėnulio pilnatis apšviečia pakrantėje augančią minią. Jau susirinko tūkstančiai žmonių, bet juos gaubia ramybė ir vienybė. Niekas nesistumdo, nesibrauna ir nepanikuoja. Visi tikslingai brenda
gilyn, pasineria į ledinį vandenį ir vėl lipa į krantą. Žmonės praleidžia vieni kitus ir vieni kitiems padeda. Užbaigus ritualą, tikslingumas virsta džiaugsmu. „Kaip jaučiatės?” – paklausiu šlapia strėnjuoste vilkinčio vyro. „Atgimęs”, – atsako jis, o jo vietą užima du, tada trys, keturi atvykėliai.
  Procesiją stebi policininkas, kuriam pavesta užtikrinti, kad minia nuolat judėtų. Manoma, kad šiandien čia apsiplaus ne mažiau kaip 7 mln. žmonių. „Pavieniui jiems tai nepavyktų, – aiškina jis. – Jie suteikia vieni kitiems jėgų.” Pareigūno žodžiai aidu nuskamba mano mintyse. Ši minia spinduliuoja energija, tad apima jausmas, lyg ji būtų daugiau nei dedamųjų suma. XIX a. prancūzų sociologas Emilis Diurkemas (Émile
Durkheim) šį reiškinį pavadino kolektyvine energija. Jis buvo tikras, kad ji teigiamai veikia žmonių sveikatą. XX a. pasaulį niokojant masiniams smurto protrūkiams, mokslininko idėjos buvo primirštos, bet tikriausiai jis mąstė teisinga linkme. Ar gali būti, kad minios tebėra nesuprastos?

Plačiau apie tai skaitykite  žurnalo „National Geographic Lietuva“ vasario mėnesio numeryje.