Paskui virusą-žudiką
Niekas 2013 m. gruodį nenumatė, kad Vakarų Afrikoje, Gvinėjos Melijandu kaimelyje, susirgęs berniukas taps siaubingos epidemijos šaltiniu. Niekas nenujautė, kad ši epidemija nuniokos tris šalis ir sukels tiek daug nerimo, baimės ir ginčų visame pasaulyje.
Niekas neįsivaizdavo, kad vos kelias dienas kentėjusio vaiko mirtis bus tik pirmoji iš daugybės tūkstančių mirčių. Jo vardas buvo Emilis Uamuno. Berniuko ligos simptomai buvo akivaizdūs – stiprus karščiavimas, juodos išmatos, vėmimas, – bet tai galėjo būti ir kitų ligų, įskaitant maliariją, požymiai. Liūdna, tačiau Afrikos kaimuose vaikai pernelyg dažnai miršta nuo nenustatytų karštligių ir viduriavimo. Bet netrukus mirė ir berniuko sesuo, paskui – jo motina, senelė, kaimo pribuvėja ir slaugytoja. Užkratas Melijandu išplito į kitus pietinės Gvinėjos dalies kaimus. Praėjo trys mėnesiai, kol žodis „Ebola” ėmė grėsmingai mirgėti elektroniniuose laiškuose, keliaujančiuose iš Gvinėjos į platesnį pasaulį.
Tą dieną, kai mirė E. Uamuno, Melijandu kaime nebuvo nei Gvinėjos sostinėje Konakryje įsikūrusių visuomenės sveikatos institucijų atstovų, nei virusinių ligų paplitimo stebėtojų iš užsienio. Jei jie būtų ten buvę ir jei būtų supratę, kad tai – pati Ebolos ligos protrūkio pradžia, galbūt būtų laiku atkreipę dėmesį į labai svarbią paslaptį: kaip užsikrėtė berniukas? Ką jis veikė, ką lietė, ką valgė?
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva” liepos mėnesio numeryje.
