Saulei leidžiantis atrodo, kad dryžuotoji gnu pasmerkta: serganti ar sužeista, ji nuklydo daugybę kilometrų nuo savo kaimenės, besiganančios Tanzanijos Serengečio lygumose. Saulei patekėjus atsiskyrėlė jau negyva ir aptūpta knibždančių grifų būrio, maždaug 40 paukščių, ieškančių būdų, kaip įsibrauti į jos žemiškuosius palaikus. Kai kurie maitėdos laukia kantriai, bet didžioji dalis jų narčiai pešasi tarpusavyje. Išskėtę nagus, jie stojasi piestu ir griebia, kaunasi ar atlieka klaidinančius išpuolius. Vienas užšoka kitam ant kupros ir jodinėja ant savo besispardančios ir besipriešinančios aukos. Būrys prasiskiria ir vėl užplūsta, it kokia linguojančių juodų ir rudų kaklų, kapojančių snapų ir plakančių sparnų banga. Iš viršaus nepaliaujamai sminga žemyn nauji pietautojai – nuleidę galvas jie šokčioja ir verčiasi kūliais, skubėdami prisidėti prie kompanijos.
Kodėl toks didelis sambrūzdis dėl dvėsenos? Kam toks neprideramas gobšumas?
Plačiau apie tai skaitykite „National Geographic Lietuva” sausio mėnesio numeryje.