Dianos Fosi gorilos

Vos išaušus dvi kalnų gorilos grakščiai sūpuojasi virš pečius siekiančios mūrinės sienos, ties kuria baigiasi
Ugnikalnių nacionalinis parkas (Volcanoes National Park) šiaurvakarinėje Ruandos dalyje. Lengvai nusileidę ant nuėstos žolės gyvūnai patraukia žemyn šlaitu per pasėlių laukus: iš pradžių pasiremdami krumpliais, o paskui – tiesiog žingsniuodami dviem kojomis. Pasiekę eukaliptus suaugę patinai ima kandžiais graužti jų žievę. Paskui, prisijungus patelėms ir jaunikliams iš tos pačios Tito grupės, gyvūnai imasi paūgėjusių bambukų derliaus.

Vėliau tą rytą Tarptautinio Dianos Fosi gorilų fondo (Dian Fossey Gorilla Fund International) gorilų programos vadovė Veronika Večelijo (Veronica Vecellio) įsitaiso ant rąsto parko teritorijoje, aukštame tankiu mišku apaugusiame ir rūke skendinčiame Virungos (Virunga) kalnų šlaite. Ji įsižiūri į kalnų gorilą, kurią mokslininkai praminė Urvibutsu. Šitas dažnai anapus tvoros besilankantis patinas kruopščiai lanksto tikrojo margainio Carduus nyassanus lapus ir dedasi juos į burną. Urvibutsui atsigręžus į V. Večelijo, ši energinga gorilų grupių dinamikos tyrinėtoja fotoaparatu užfiksuoja kadrą, o paskui objektyvu priartina žaizdą ant gorilos nosies.

„Šįryt jis susigrūmė su kita Tito grupės gorila”, – raiškiai sušnabžda ji.

Plačiau skaitykite rugsėjo mėnesio numeryje.