Liūtbeždžionė

Liūtbeždžionių šeima patraukė į kelią. Ant nugaros nešdamas du jauniklius patinas įsikimba į šaką Atlanto miške Brazilijoje. Jam iš paskos seka patelė. Dar prieš keletą metų šioje vietoje plytėjo tuščios galvijų ganyklos. Gamtosaugininkai žinojo, kad toliau kertant miškus, niekur kitur pasaulyje neaptinkamos liūtbeždžionės išnyks.

Kadaise Atlanto miškas buvo maždaug Egipto dydžio. Tačiau XVI a. europiečiai pirkliai ir naujakuriai pradėjo kirsti medžius laivams ir gyvenvietėms statyti – nuo tada miško naikinimas tęsėsi iki šių laikų. Ruošdami vietą cukranendrių ir kavos plantacijoms, taip pat gyvulių fermoms per praeitą šimtmetį ūkininkai iškirto tiek medžių, kad iš buvusio miško liko vos 10 %.

Liūtbeždžionės daugiausia laiko praleidžia medžių lapijoje ir šakomis keliauja ieškoti maisto ar poros. Mažėjant miškų plotams, jų buveinės tapo atskirtos vienos nuo kitų – kaip ir pačios liūtbeždžionės. XX a. aštuntajame dešimtmetyje susirūpinę biologai apskaičiavo, kad Atlanto miške liko vos apie 200 šių gyvūnų.

Plačiau skaityk gegužės numeryje.