Arkties svajos
Žmonės kalba, kad kartą pasidavus Arkties kerams, ji nesiliaus tave šaukusi. Vaikystę praleidau bėgiodama tundroje ir stebėdama Šiaurės pašvaistę pakeliui į mokyklą poliarinėje naktyje – taip poetiškai vadinami du mėnesiai tamsos, kurie čia ne vien žiema, bet ir dvasinė būsena.
Tikriausiai iš dalies dėl atskirties 300 Enurmino kaime gyvenančių čiukčių išlaikė savo tradicijas: kaip ir jų protėviai, jie pragyvena iš sausumos bei jūros ir prisitaiko prie iš kartos į kartą perduodamų tų pačių mitų ir legendų.
Būti medžiotoju – garbė, o medžiodami vėplius ir banginius, kad bendruomenė prasimaitintų per ilgas žiemas, kaimo gyventojai laikosi federalinių ir tarptautinių kvotų. Netoli nuo Enurmino praleidau dvi savaites medinėje trobelėje su vėplius tyrinėjančiu mokslininku. Tris dienas buvome įkalinti viduje stengdamiesi nesukelti panikos maždaug 100 000 vėplių, kurie buvo išropoję į krantą aplink mus, o mūsų trobelė purtėsi nuo jų judesių ir kovų.