Žmonės seka Marsą ir žymi užgaidų jo kelią per dangaus skliautą nuo tų laikų, kai pirmosios civilizacijos pakėlė akis aukštyn. 3 tūkstantmetyje pr. Kr. stebėdami šios „klajojančios žvaigždės” kelionę dangumi šumerai pastebėjo jos grėsmingą spalvą ir susiejo ją su piktavale dievybe Nergalu – ligų ir karo dievu. Jos judėjimas ir kintantis ryškumas pranašavo karalių ir žirgų mirtis, pasėlių ir mūšių likimus.
Raudonoji planeta jau ne kartą nušlavė mūsų viltis atšiauria bevaise tikrove. Tad kodėl nesiliaujame siuntę erdvėlaivius ieškoti gyvybės Marse? Net ne šiandien gyvų organizmų, o galbūt prieš milijardus metų klestėjusios gyvybės pėdsakų?