Ne tokia užšalusi ateitis

Dar neprašvitus ir spaudžiant šaltukui Kristi Levit (Kristie Leavitt) sustabdo savo keturratį ir išjungia burzgiantį variklį. Akimirką negirdėti ničnieko, išskyrus silpną ledą glostančio vėjo šnabždesį. Tamsiai mėlynas dangus ima šviesėti. Žvarbus oras degina plaučius.

Apsikūtojusi ryškiai rožine striuke, derančia prie jos žvejybinės trobelės ir įrangos, K. Levit nušoka nuo vairuotojos sėdynės ant pusmetrio storio ledo, kuris dengia šį Mjunaskongo (Munuscong) ežero kampą Mičigano valstijoje esančiame Aukštutiniame (Upper) pusiasalyje. Batais gurgždėdama per ploną sniego sluoksnį ji pradeda apeigas – pasirengimą mėgstamiausiam savo užsiėmimui, poledinei žūklei.

K. Levit yra viena iš beveik 2 mln. poledine žūkle užsiimančių amerikiečių, kurie visus metus nekantriai laukia žiemos šalčių. Kaip ir daugeliui kitų Didžiųjų ežerų regiono gyventojų, speigas jai taip pat užtikrina pragyvenimą. Ji drauge su artimaisiais valdo kelias prie ežero įrengtas turistines trobeles bei žuvų masalo krautuvėlę. Šie verslai daugiausia pajamų atneša per poledinės žūklės ir važinėjimosi sniegaeigiais sezoną.

Tačiau tai, kuo K. Levit užsiėmė tą vasario dieną, praėjusią žiemą visuose Didžiuosiuose ežeruose buvo retas atvejis. Visų penkių ežerų – Aukštutinio, Mičigano, Erio, Huronų ir Ontarijo – ilgametis ledo dangos vidurkis yra 54 %. Bet praėjusią žiemą užšalo kone rekordiškai mažai – vos 19,5 % visų Didžiųjų ežerų paviršiaus.

Plačiau skaitykite rugsėjo mėnesio numeryje.