Snieginiai leopardai jau tūkstantmečius gyvena kone atšiauriausiame Centrinės Azijos kraštovaizdyje. Čia,
retame ore, giliame sniege ir stingdančiame šaltyje šioms paslaptingoms katėms vis pavykdavo išvengti žmonių žvilgsnio ir lyg vaiduokliams pranykti kraštovaizdyje. Tačiau plintant gamtosaugos pastangoms, į judesį reaguojantiems fotoaparatams, o dabar ir turizmui, jos vis dažniau patenka į akiratį.
Kiberyje (Kibber) visi žinojo apie senąjį snieginį leopardą. Neaišku, kada jis įsiviešpatavo šį seną Himalajų kaimelį supančiuose tarpekliuose ir skardžiuose, bet per pastaruosius kelerius metus vietos gyventojai ėmė atpažinti stambų patiną su įplėšta kairiąja ausimi ir stebėti jį, kiek tai apskritai įmanoma.
Senuosius stebėti svarbiausia. Kai snieginiai leopardai nukaršta tiek, kad jiems per sunku medžioti tarp kalkakmenio uolų gyvenančius sibirinius kalninius ožius ir melsvuosius avinus, jie ima ieškoti lengvesnio grobio: kaimo ožkų ir avių, kumeliukų ir jakų veršiukų.
Žvarbią vasario popietę pritūpęs ant apledijusio žiojinčios bedugnės krašto pro žiūronus stebėjau senąjį snieginį leopardą. Jis snaudė ant priešingo skardžio, smingančio kone 300 m iki Spičio (Spiti) upės. Į tarpeklį krito smulkių lyg blakstienos snaigių skraistė ir kartais pajudinus žiūronus pilkšvas katės kailis su juodomis it anglis dėmėmis pasimesdavo tarp linijų ir šešėlių. „Velnias, vėl jį pamečiau”, – sušnibždėdavau. Prasendžitas pakeldavo akis nuo fotoaparato ir parodydavo, o aš sekdamas jo pirštu grįždavau ten, kur gulėjo gyvūnas.
Juk tai buvo visų pirma Prasendžito snieginis leopardas. Kai kurie vietiniai vedliai taip jį ir vadino. Kai išgirdome apie pastebėtą katę, vienas jų tapšnodamas sau kairiąją ausį pasakė: „Jūsiškė.
Plačiau skaitykite liepos mėnesio numeryje.