Prarastas pasaulis
Hanterio slėnyje akmens anglių kasykloms plečiantis lyg properšoms, Gleno Olbrekto (Glenn Albrecht) kabinete suskambo telefonas. Buvo XXI a. pirmojo dešimtmečio pradžia ir aplinkosaugos tyrimų dėstytojas G. Olbrektas domėjosi emociniu kasybos poveikiu vietos bendruomenėms. Šis regionas nuo seno garsėjo mėlynžiedžių liucernų laukais, arklių ūkiais ir vynuogynais. Anglių gavyba irgi visada buvo neatsiejama ekonomikos dalis, bet pastaruoju metu ji gerokai suaktyvėjo, nes augant pasaulinei paklausai ir plėtojant naujas gavybos technologijas, slėnyje atsivėrė daugybė naujų kasyklų.
Žinia apie G. Olbrekto domėjimosi sritį pasklido ir vilties netekę gyventojai skubėjo pasidalyti savo istorijomis. Jie pasakojo apie žemę drebinančius sprogimus, nuolat gaudžiančias mašinas, naktimis švytinčias nejaukias pramonines šviesas ir juodas dulkes, kurios nuklojo visus namus iš išorės ir vidaus. Žmonės nerimavo dėl oro, kuriuo kvėpuoja, ir geriamojo vandens. Gimtieji namai tarsi slydo iš rankų ir jie jautėsi nepajėgūs sustabdyti šią griūtį.
Kai kurie slėnio gyventojai stojo į teisinį mūšį bandydami išlaikyti kasyklas kuo atokiau, bet daugeliui reikėjo darbo, kurį siūlė šie projektai. Galiausiai nugalėjo turtingos gavybos interesų grupės. Kraštovaizdis ir beveik visas jame susikūręs visuomeninis audinys tapo atsitiktinėmis aukomis.
Kasykloms plečiantis, G. Olbrektas pastebėjo, kad kai kuriems slėnio gyventojams būdingos panašios emocijos. Žmonės žinojo sielvartaujantys dėl kasyklų, bet nerasdavo tinkamų žodžių, nusakančių jų jausenas. „Atrodė, tarsi jie išgyventų namų ilgesį, nors nė vienas nebuvo jų palikęs”, – aiškina profesorius.
Plačiau skaitykite balandžio mėnesio numeryje.
